Kuo sieksnis geriau, nei metras?

Namai, pastatyti pagal tradicines sieksnių proporcijas, sukuria gyvą erdvę ir turi išskirtinę, ypatingą aurą. Tokiuose namuose žmonės jaučiasi jaukiai, ramiai ir maloniai, net ir patys nesuprasdami, kodėl.

Metras – visai naujas žmonijos išradimas. Tūkstančius metų žmonės statė įspūdingus pastatus, apsieidami ir be jo. Iki šiol gėrimės Egipto piramidėmis, kurios pastatytos nenaudojant metro. Iki mūsų laikų išliko ir iki šiol kvapą gniaužia savo grožiu ir didingumu senovinės šventyklos Eloroje, Luksore, Ankore… O ir Lietuvos architektūros šedevrai – Šv. Onos, Bernardinų bažnyčios, visos senosios mūsų pilys, giminės sodybos ir iš dainų žinomi tėvelio dvareliai – viskas pastatyta pagal senuosius, gyvus matus – sieksnius ir uolektis.

Savo kūnu žmogus matavo pasaulį nuo senų senovės, visuose pasaulio kampeliuose. Tai užkoduota ir žodžiuose. Ne veltui lietuviškas žodis „matas“ giminingas ir senovės indų māti – „kūno dalis“, o „sieksnis“ kilęs iš žodžio „siekti“ (kaip ir rusų k. „сажень“, anglų k. „fathom“). Juk dažniausiai ir matuota rankomis – liečiant, aprėpiant.

Lietuvoje pagrindiniai senieji matai buvo sprindis, uolektis (dar vadinta alkūne arba mastu, prilygo trims sprindžiams) ir sieksnis (prilygo trims uolektims). Visi šie matai – tridaliai. Kaip ir žmogaus koja, ranka ar pirštas. Toks tridalis santykis vadinamas vurfu ir turi ypatingą savybę. Žmogui augant, jo kūno dalių dydis nuolat keičiasi, tačiau vurfo proporcija išlieka ta pati, artima aukso pjūvio proporcijai.

Šiuolaikinių pastatų proporcijos svetimos žmogaus kūno proporcijoms, simetrijai. Juose žmogus niekada nesijaus taip gerai, kaip pagal gyvas proporcijas pastatytuose namuose. Pastatas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nekintantis. Iš tiesų stebėtojas juda jo atžvilgiu ir stebi jį įvairiausiais kampais, o keičiantis žiūrėjimo kampui, keičiasi ir pagrindinių jo dalių proporcingumas. Ir jei namas statytas naudojant vurfo santykį, judantis stebėtojas matys kintančią, tačiau nuolatos estetišką ir harmoningą struktūrą. Būtent dėl šios harmonijos, būdingos ir gamtai, pagal sieksnius statyti pastatai darniai įsilieja į gamtinę aplinką ir turi palankų poveikį žmogui. Toks namas maitina žmogų, sustiprina jo paties gyvybinę energiją, nes juose sklinda bangos, rezonuojančios su žmogaus organizmo skleidžiamomis vibracijomis. „Namuose ir sienos padeda“ – šis posakis ypač tinka namams, statytiems pagal sieksnius.

Naujųjų laikų žmogus, siekdamas viską standartizuoti, suvienodinti, „sugadino“ senuosius gyvus matus. Sieksnių privalumas – jų įvairovėje ir skirtingume. Norint apskaičiuoti, tarkime, žemės plotą, už kurį reikia mokėti mokesčius, jie gal ir nelabai tinka. Reikia vienodo mato. Anglijoje karalius Henrikas I 1101 m. įvedė pagrindinį ilgio vienetą jardą, lygų atstumui nuo karaliaus nosies iki ištiestos rankos didžiojo piršto. Rusijoje matų sistemą, kurios pagrindiniu vienetu tapo sieksnis, sunormino Petras I. Jo laikais nustatytas standartinis sieksnis, prilygęs 7 angliškoms pėdoms. Šis sieksnis buvo dalinamas į 3 aršinus, kurių kiekvienas buvo 28 colių arba 16 verškų (plaštakų). Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, šie ilgio matai vartoti ir Lietuvoje.

Po didžiosios revoliucijos Prancūzijoje buvo įvestas dešimtainiai matavimo vienetai – metrai, kilogramai. Metras prilygintas dešimtmilijoninei daliai atstumo nuo pusiaujo iki Šiaurės ašigalio, matuojant per Paryžių. Lietuvoje metrinė sistema įvesta tik 1921 metais.

Tyrinėtojai pabrėžia, kad metras tinka išmatuoti jau surastoms proporcijoms, nustatyti kad ir tam pačiam žemės plotui, už kurį reikia sumokėti mokesčius, bet namų statybai ir projektavimui derėtų naudoti tik sieksnį. Žinoma, čia kalbama ne apie standartinius Petro I nustatytus sieksnius, o senuosius, tradicinius, įvairius ir skirtingus. Jų būta dešimtys, o gal ir šimtai. Kiekvienas kraštas ar miestas turėjo savitą sieksnį, o patyrę statybos meistrai galėjo ir savus asmeninius sieksnius nusistatyti. Suvienodinus sieksnius, o paskui ir įsivedus metrą, senieji sieksniai buvo primiršti. Tačiau dabar, architektų entuziastų dėka, jie vėl prikeliami naujam gyvenimui.

1970 metais kasinėdami Naugarde, archeologai atrado įdomaus maždaug XIII amžiuje naudoto medinio matavimo įrankio nuolaužas. Tai buvo du  mediniai tašeliai, susiglaudžiantys į vieną. Trys tašelio briaunos padalintos į trijų skirtingų ilgių langelius. Archeologas B. Rybakovas spėjo, kad tai – architekto įrankis, skirtas apskaičiavimams atlikti, o kiekviena jo skalė proporcinga kažkuriam sieksniui. Paaiškėjo, kad kiekvienoje mato pusėje esančių langelių ilgio suma lygi miestietiškajam sieksniui (284,8 cm). Negana to, šis matas atspindėjo visų kitų pagrindinių sieksnių ilgius. Juo, tarsi senovine logaritmine liniuote, nusimanantis žmogus galėjo atmatuoti reikiamą sieksnį ar sieksnių derinį.

Remiantis šiuo atradimu, archeologams, architektams pavyko atkurti senųjų Rasų sieksnių sistemą, kurią jie pavadino Vismačiu. Vismatį sudaro penkiolika pagrindinių sieksnių, suskirstytų į penkias grupes. Įdomu, kad Vismačio proporcijos būdingos ne tik senųjų Rasų statiniams, bet ir Egipto piramidėms. Ko gero, tai bendražmogiška sistema, kuri buvo naudojama mūsų protėvių.

Ar tikrai reikia tokios „sudėtingos“ sistemos? Kuo sieksnių įvairovė geriau už vieną metrą?

Mūsų protėviai projektavo ne tik pastato plotį, ilgį, aukštį – jie planavo pastato tūrį, ypatingą pločio, aukščio ir ilgio santykį – jau minėtą vurfą, arba aukso pjūvį. Tik matuojant sieksniais, mastu, kuris yra proporcingas žmogaus kūnui, galima išgauti aukso pjūvį. Sieksnis ir mastas naudojamas ne tiek ilgiui apskaičiuoti, kiek proporcijoms nustatyti. Metras – statiškas matavimo vienetas, tai etalonas, su kuriuo lyginami visi matuojami dalykai. Sieksnis – tai gyvybingas proporcijų suradimo, ne matavimo, o sumatavimo, suderinimo procesas.

Pagal sieksnių sistemą pastatytos bažnyčios, koncertų salės pasižymi fenomenalia akustika, o gyvenamieji namai – gyva, iš paties žmogaus sklindančia energija. Mūsų laikais pastatytose bažnyčiose mišias tenka laikyti su mikrofonu – tokia prasta jose akustika. Dėl to „kaltos“ stovinčiosios bangos, kurios atsispindi nuo sienų ir sukuria garso trikdžius, kenkia tiek pastatui, tiek žmogui. Namuose, statytuose pagal sieksnius, stovinčios bangos nesusidaro. Dėl to ir pats namas ilgiau tarnauja, ir žmogus čia geriau jaučiasi.

Sieksnis – natūralus žmogui. Metras – tai dirbtinis ilgio matas, nieko bendro neturintis su žmogumi, su žmogaus ir pasaulio darna. Projektuoti ir statyti namus sieksniais nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Senovės meistrai apsiėjo be kompiuterių ir be skaičiuotuvų. Jiems nereikėjo net specialiai skaičiuoti pastato proporcijų, nes jos natūraliai užkoduotos skirtingų sieksnių ilgyje. Naudodami kelis sieksnių rinkinius pagal nustatytą metodiką, be didelių pastangų išgausime aukso pjūvio santykį.