Žmogaus kūnas ir auksiniai sieksniai

Tikriausiai visi žino garsųjį Leonardo da Vinčio piešinį „Vitruvijaus žmogus“. Dvejomis skirtingomis pozicijomis stovintis, kvadratu ir apskritimu apibrėžtas žmogus iliustruoja geometrijos ir žmogaus kūno proporcijų darną.

Garsusis Leonardas, remdamasis senovės romėnų architekto Marko Vitruvijaus (1 a.pr.m.e.) darbais, teigė, jog visos žmogaus kūno dalys yra proporcingos:

– į šonus ištiestų rankų ilgis prilygsta žmogaus ūgiui,

– veido ilgis prilygsta vienai dešimtajai žmogaus ūgio,

– galvos ilgis nuo smakro iki viršugalvio prilygsta vienai aštuntajai žmogaus ūgio,

– aukštis nuo krūtinės iki viršugalvio prilygsta vienai šeštajai žmogaus ūgio (ir t.t.)

Žmogaus kūnas proporcingas, kaip ir kiti gamtos objektai – gėlių žiedlapiai, medžių šakos, kriauklės ir netgi spiralinės galaktikos vijos. Visuose juose slypi nuostabus skaičius fi, dar vadinamas „aukso pjūviu“ arba „dieviškąja proporcija“. Šis skaičius, kurio reikšmė apytiksliai lygi 1,618, apibrėžiamas taip: „Tai atkarpos dalyba į dvi dalis taip, kad didesniosios ir mažesniosios dalių santykis būtų lygus visos atkarpos ir didesniosios dalies santykiui“. Šią proporciją žinojo ir taikė savo darbuose jau Antikos skulptoriai ir architektai. Aukso pjūvis – daugelio siekiama grožio ir tobulumo išraiška. Žmogaus akiai patraukliausi veidai yra tie, kurių dalys sutinka šia proporcija.

Žmogaus kūne slypi ne viena aukso pjūvio proporcija. Pavyzdžiui, išmatavę atstumą nuo viršugalvio iki pėdų ir nuo bambos iki pėdų, pamatysime, kad šių skaičių santykis yra lygus skaičiui fi. Toks pat santykis sieja atstumą nuo peties iki pirštų galų su atstumu nuo alkūnės iki pirštų galų, atstumą nuo klubų iki grindų su atstumu nuo kelio iki pėdų.

O kas dar yra atstumas nuo alkūnės iki pirštų galų? Teisingai, tai mūsų protėvių naudotas  ilgio matas – uolektis. Nuo senų senovės žmogus matavo pasaulį savo kūnu: sieksniais – tai atstumas tarp abiejų išskėstų rankų pirštų, sprindžiais – atstumas tarp nykščio ir smiliaus, išskėstų į šalis, galų. Šiuose matuose, kaip ir žmogaus kūne, natūraliai užkoduotos „auksinės“ proporcijos.  Jas naudojant  pastatyti pastatai visuomet bus harmoningi, malonūs akiai, darnūs su gamtine aplinka.

Vitruvijaus veikalas „De architectura“ („Apie architektūrą“) – vienintelis architektūrai skirtas mokslo darbas, išlikęs mums iš senovės laikų. Aprašęs „auksines“ žmogaus kūno proporcijas, Vitruvijus užsimena, kad Antikos graikų architektų naudotas dorėnų orderis atitinka vyro kūno proporcijas, o Jonijos orderis – labiau „moteriškas“.  Gal ne tiek aukštais mokslais remdamiesi, kiek intuityviai aukso pjūvio proporcijų laikėsi ir senieji įvairių tautų liaudies meistrai. Nenuostabu – juk savo statinius jie matavo „auksiniais“ žmogaus kūno matais – sieksniais, uolektimis, sprindžiais. Savo kūne užkoduotą darną žmogus tokiu būdu perkeldavo į savo kūrinius.

Taip pastatytas namas dera prie savo šeimininko. Juk aukštesnio žmogaus ir sieksnis platesnis – vadinasi jam ir namo aukštesnio reikia, kad jaustųsi patogiai. O ir pačios aukso pjūvio proporcijos ne tik malonios žmogaus akiai, bet ir teigiamai veikia jo savijautą.

Namas, pastatytas pagal gyvus, žmogiškus matus, ir pats yra gyvas. Idealu, jeigu žmogus sau savo namą statosi pats, pagal save. Bet gali tą daryti ir geras meistras. Harmoningų, „auksinių“ proporcijų dėka toks namas bus gražus, ilgaamžis, tvirtas, pasižymės gera akustika ir teigiama įtaka žmogaus sveikatai, harmoninga erdve. Sieksniai – skirtingi, įvairūs. Gamtoje taip pat nesutiksime vienodų figūrų. Tokia įvairovė džiugina akį, ramina sielą. Gyvendamas pagal sieksnius pastatytuose namuose, žmogus išlaiko ryšį su gamta ir pasauliu.

Žmogiškieji matai teigiamai veikia ir namo aplinką. Pastebėta, kad sodinant sieksniais išmatuotose lysvėse derlius būna geresnis. O jeigu pagal sieksnius kursime viską – ir patį namą, ir daržo lysves, ir baldus namuose, ir net buities reikmenis? Kai kas, pats pajutęs sieksnių naudą, taip ir elgiasi. Ir džiaugiasi namų jaukumu ir ramybe, gera nuotaika ir sveikata.

Nuo senovės žmonės suvokė, kad žmogus yra pasaulio atspindys, microcosmos. Mūsų protėviai pasaulį laikė trinariu, sudarytu iš požemio pasaulio, žemės ir dangaus. Tokią sandarą simbolizavo Pasaulio, arba Gyvybės medis, taip pat turintis tris dalis – šaknis, kamieną ir šakas. Pasaulio medį atitinka ir namas – jo rūsys simbolizuoja požemį, gyvenamas namas – žemę, žmonių gyvenamą pasaulį, stogas su palėpe – dangų. Tokio namo proporcijos atitiks žmogaus kūną ir jis bus darnus jo gyventojams.

Mes esame tikri, kad atsiras norinčių statytis ir gyventi darniame name.